Kambarys. Tvarkingo, mūrinio namo pirmame aukšte. Jaukus, šviesus. Kambaryje vos juntamas žydinčių jazminų kvapas. Pro šiek tiek pravirą langą girdisi pavasarinių paukščių choras. Čia, apsikabinusi oranžinį pūkuotą katiną, kuris dar aną vasarą priklydo tarpduryje, savo minkštame, visai neseniai vaikų atvežtame fotelyje sėdi senjorė. Kambaryje šilta, jauku, tačiau… vidinis šaltis užplūsta visą kūną.

Šalta. Kažkodėl viduje taip šalta. Kiauras žvilgsnis žvelgia anapus lango, kur du aukšti berželiai žaidžia su vėju. Jiems smagu. Jie vienas kitam reikalingi, svarbūs. Juk vėjas padeda išnešioti jų sėklas, numesti lapus. Kaip gera žinoti, kad esi kažkam reikalingas.

Senjorė susimąsto. Jau seniai, labai seniai girdėjo žodžius „man tavęs reikia“, „gal gali padėti“. Nuseno. Kūnas sustingo. Jau negeba atlikti sodo darbų. Ir atmintis jau ne tokia aštri. Kam ji tokia reikalinga? Tik vargas visiems. Vakar bandė skambinti dukrai. Norėjo išgirsti jos balsą. Nors trumpam. Dukra uždususi pakėlė ragelį – taip, ji daug dirba. Ir ištarė jau ne pirmą kartą girdėtus žodžius: „Mama, juk sakiau – kai baigsiu darbą, paskambinsiu.“ Taip. Ir vakar taip sakė. Matyt, vėlai baigė, nenorėjo trukdyti. Nepaskambino. Bet gal šiandien paskambins. Juk žadėjo.

Ta senatvė. Taip norisi dar kažką nuveikti. Kažkur išeiti, padėti kažkam. Ir tik vaikų dovanotas geltonas, visai naujas fotelis primena – mama, sėdėk namuose.

KARTU GALIME PAKEISTI ŠIĄ ISTORIJĄ!

Kambarys. Tvarkingo, mūrinio namo pirmame aukšte.
Jaukus, šviesus. Saulė žaidžia ant grindų, praviras langas įleidžia jazminų kvapą ir pavasario garsus. Fotelis stovi kampe. Geltonas, visai naujas – dukros padovanotas. Tačiau jis vienišas. Patogiai įsitaisiusi jame dabar… oranžinė katė. Lyg žinodama – čia senjorės vieta. Tik ši – visur, tik ne čia.

Vakar senjorė mokėsi naudotis dirbtiniu intelektu – „kokie laikai, tokios ir močiutės“, juokavo su bendramintėmis. Šiandien mankštos ir kvėpavimo užsiėmimai grupėje, o ryt lekia į šokius dvare – „nes kai šoka širdis, nereikia vaistų“, sako ji, sušukuota, pasidažiusi, visada laiku.

Tuo metu – dukra skambina.
– Mama, gal galim pakalbėt?..
– Dabar skubu, paskambinsiu vėliau! – trumpai ir ryžtingai.
Bet… nepaskambina. Ne dėl to, kad nenori. O todėl, kad po šokių dar ekskursija dvare, o po jos – šiltoji arbata su draugėmis.

Dukra šypteli.
Žino – viskas gerai.
Žino, kad mama – VšĮ „Namai visiems“ apsuptyje. Kur ne tik rūpinamasi, bet ir įgalinama.
Kur kiekviena diena – pilna prasmės.
Kur net fotelis turi laiko pailsėti, nes senjorė – gyvena visapusiškai.

Ir tai – geriausia dovana tiek mamai, tiek dukrai.

Kad ši vieta ir toliau išliktų jauki, saugi ir patogi kiekvienam čia apsilankančiam, kviečiame PRISIDĖK prie stogo atnaujinimo darbų: https://namaivisiems.lt/parama/

Tavo parama – tai ne tik naujas stogas, tai – ramybė, orumas ir šiluma visiem čia apsilankiusiems.

Ačiū, kad kuri šiuos namus kartu.