„Aš tikiu, kad mano artimieji, kurie jau anapus, stebi mane,
Prisidėk prie „Namai visiems“.
Skirti paramą„Aš tikiu, kad mano artimieji, kurie jau anapus, stebi mane, kai padedu kitam“, – sako Dana, 71-erių savanorė iš Šakių. Jos gyvenimo istorija – tik viena iš daugelio, kuriose savanorystė tampa ne tik pagalba kitam, bet ir prasmingu pačios gyvenimo tęsiniu.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vis didesnę dalį visuomenės sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Neretai jie išėję į pensiją susiduria su vienatve, netektimis, mažėjančiu vaidmeniu visuomenėje. Tačiau daugelis jų nori ne tyliai „pasitraukti“, o toliau būti reikalingi – padėti, dalintis, veikti.
Šį norą išgrynina 2023 m. atliktas tyrimas, kuriame analizuota vyresnio amžiaus žmonių savanorystė kaip pilietinio įsitraukimo forma. Penki 65–78 metų amžiaus savanoriai pasakojo, kodėl jie pasirenka padėti kitiems. Atsakymai paprasti, bet labai žmogiški: „Noriu jaustis reikalinga“, „Noriu turėti ką veikti“, „Gal ir man reikės pagalbos – tikiu, kad grįš“.
Dana, visą gyvenimą dirbusi prekyboje, sako niekada negalvojusi, kad senatvė ateis taip greitai. „Bet štai, dabar man 71-eri, o gyvenimas tik dabar prasideda iš naujo – kai padedu kitam“, – šypsosi moteris, kuri savanoriauja padėdama vienišiems kaimynams susitvarkyti dokumentus, registruotis pas gydytojus, net susimokėti sąskaitas internetu.
Jos gyvenimo moto – „geriau duoti, negu imti“. O dvasinė motyvacija – tikėjimas. „Kiekvieną dieną pasikalbu su Dievu. Klausiu Jo, ką šiandien galėčiau padaryti gero.“
Dana – viena iš daugelio savanorių, kurie padeda tyliai, nematomi žiniasklaidos antraštėse, bet neįkainojami žmonėms, kuriuos jie lanko, lydi, apkabina.
Mokslinėje analizėje išryškėjo, kad vyresnio amžiaus žmonės, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje, dažniau jaučiasi laimingi, sveikesni, ramesni. Savanorystė suteikia jiems galimybę realizuoti save – labdaros valgykloje, vaikų dienos centre, bibliotekoje ar net savo anūkų priežiūroje, kuri, pasak tyrimo dalyvių, irgi yra savanorystės forma.
„Kiek su anūke dabar savanoriauju, tai ne tas žodis“, – juokiasi Dana.
Svarbu pažymėti, kad savanoriai dažnai ne tik padeda, bet ir patys gauna: nuo bendo kavos gerimo pie pietavimo bendrystėje iki padėkos raštų ar šiltų žodžių. Jie sulaukia dėmesio, susipažįsta su naujais žmonėmis, dalyvauja renginiuose. Tai mažina socialinę atskirtį, skatina pasitikėjimą savimi.
Socialinio darbo specialistai pabrėžia – vyresnio amžiaus žmonės yra svarbūs, bet dažnai nepastebėti žmogiškieji ištekliai. Jie turi gyvenimiškos išminties, įgūdžių, laiko, noro ir – dažnai – motyvacijos padaryti pasaulį šiek tiek geresnį. Tik reikia sudaryti tam sąlygas: įtraukti, pakviesti, padrąsinti.
„Savanorystė vyresniame amžiuje ne tik padeda kitam, bet ir atkuria žmogaus tapatumą, leidžia vėl pasijusti svarbiu. Mes, kaip organizacija, matome, kaip tai keičia žmogų“, – sako VšĮ „Namai visiems“ komanda.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai savanoriauja norėdami:
Jie padeda ne tik institucijose – bet ir savo šeimos nariams, kaimynams, kultūriniuose renginiuose. Ši veikla turi realių pasekmių:
🟡 Norite savanoriauti? Parašykite mums el. paštu [email protected] arba užeikite pas mus Šakiuose. Kiekvienas gerumas prasideda nuo pirmo žingsnio.
🟡 Dalinkitės šiuo straipsniu su draugais, kaimynais ar tėvais – galbūt taip įkvėpsite ką nors pradėti!
Parengta pagal straipsnį:
https://www.vdu.lt/cris/entities/publication/7ac2411e-197f-409c-aa43-79be9f955e12
Daugiau apie mus galite sužinoti apsilankę mūsų svetainėje: https://namaivisiems.lt/