Tai buvo eilinis, ankstyvos vasaros antradienis.
Kaip ir kiekvieną dieną – lankome senjorus: kalbamės, atnešame karšto maisto, pasidomime jų savijauta. Ši diena, rodos, nesiskyrė nuo kitų. Bet…

Prie vienų durų – skambiname. Tyla. Dar kartą. Nieko. Karštos sriubos stiklainis jau degina delnus, o nerimas virpina širdį. Trečias bandymas. Už durų – tylus, duslus balsas. Šaukia. Reaguoja, bet neaiškiai. Nerimas dar labiau spaudžia krūtinę.

Po 20 minučių sprendimas aiškus – skambiname 112. Atvyksta greitoji, gaisrinė. Atveriame duris. Šaukiame: „Kur jūs?“ Girdime – „Aš čia. Padėkite.“

Viduje – vienišas senjoras, parkritęs šalia lovos. Negalintis pajudėti. Telefonas likęs ant spintelės. Niekas jo nepasigedo nuo vakarykščio vakaro. Ir tik mūsų komandos žmogaus apsilankymas išgelbėjo gyvybę.
Dabar jis – ligoninėje, medikų rankose. Saugus. Gyvas. Ne vienas. Žino, kad kažkam rūpi.

Tokios yra mūsų kasdienybės istorijos. Ne visada gražios. Ne visada šviesios. Tačiau labai tikros.
Tai – rūpestis. Pagalba. Žmogiškas ryšys. Gyvenimas. Džiaugsmas.

Padėk mums tai tęsti.

Prisidėk